Mindaugas Vaidelys - konstruktorius, 30 m skersmens metalinį diską pakabinęs ore

Tai kas tas konstruktorius?

Tai vienos iš inžinerinių sričių projektuotojas, kuris, būdamas šalia architekto ir dalyvaudamas kūrybiniame procese, padeda jam įgyvendinti architektūrinę viziją, dar eskizavimo stadijoje laiku patardamas, ar tai yra įmanoma, kur yra ribos. Mėginant paaiškinti dar paprasčiau – suskaičiuoti ir suprojektuoti, kad pastatas nenugriūtų ☺

Kaip pasirinkai konstruktoriaus profesiją?

Buvau nusprendęs tapti architektu, bet tada sužinojau, kad reikia mokėti piešti, o pradėti mokytis atrodė lyg ir per vėlu. Tai bandžiau surasti ką nors artimiausio – studijų programoje radau braižybą ir geometriją ir taip pasirinkau konstrukcijų kryptį.

Kauno Nemuno saloje jau statomas mokslo muziejus „Mokslo sala“. Tai išskirtinės architektūros 11,5 tūkst. kv. m. pastatas, kurio autoriai Ispanijos ir Australijos architektų kompanija „SMAR Architecture Studio“, o Lietuvoje architektams padeda Gintauto Natkevičiaus komanda. Įdomiausia ir daugiausiai dėmesio sulaukusi pastato dalis – apie 30 metrų diametro metalo diskas. Architektas net yra vaizdžiai pasakojęs, kad tai visus mokslo ir fizikos dėsnius paneigiantis milžiniškas diskas, kabantis ore virš salos. Tai kaip pavyko jį sukonstruoti?

Kaip tik viskas čia labai pagrįsta fizikos dėsniais. Buvo, žinoma, padaryta begalė eskizų iki idėjos išgryninimo - labai ilgas ir sunkus procesas. Iš esmės tai yra du vienodo storio, horizontalus ir pasviręs paviršiai, kurie kertasi tam tikroje trapecijoje ir turi vieną jungimosi ašį. Tikslas buvo sukonstruoti viršutinę didžiąją dalį labai lengvą, o apatinę – labai sunkią, kad diskas būtų stabilizuotas savo vietoje ir ties ašimi mažiausiai sukamas. Tai tarsi šulinio dangtis – jei jį su koja spaudi, jis tiesiog pakyla ir, kol laikai koją, jis laikosi, paleidi – nukrenta. Toks yra efektas.

Tai būtų gerai, kad tos kojos niekas nepaleistų ☺ Ar ši pastato vieta ir yra pati sudėtingiausia konstruktyvine prasme?

Na, tiesiai po šiuo kabančiu disku yra beveik kabantis amfiteatras. Tai tarsi toks pat dar vienas diskas, tik jo nesimatys iš išorės, jis jausis vaikštant pačiame pastate.Šiame pastate yra ir kitų sudėtingų vietų – didelio tarpatramio kesoninė perdanga virš būsimo planetariumo kupolo. Ji architektūriškai turėjo būti labai plona, o tai įgyvendinti yra sudėtinga - ant jos bus eksploatuojamas stogas, kur būriuosis žmonės. Taip pat galima paminėti ekstra plonas kolonas ekspozicijų salėje – efektas turėjo būti pasiektas toks, kad atrodytų tarsi ant plonų pieštukų stovi labai sunki plokštuma. Ši plokštuma ištikrųjų yra pilna žmonių aikštė.

Verslo centras „Magnum“ (architektų studija „Archas“) taip pat netradicinis, visuomenės susidomėjimo sulaukęs objektas. Kauniečiai net viešai išreiškė susirūpinimą dėl akivaizdžiai pasvirusių pastato kolonų.

Nustebimas dėl pasvirusių kolonų buvo ne tik paprastam praeiviui, bet ir statybų dalyviams – kas čia negerai ir kodėl to reikia? Pasvirusios kolonos atsirado, siekiant įgyvendinti architektūrinę idėją – pasvirusius kampinius fasadus. Žinoma, tai nėra žmonėms įprastas vaizdas, inžinerine prasme taip pat nėra dažnas sprendinys. Padarius eskizą ir atlikus skaičiavimus, paaiškėjo, kad tai tinkamiausias sprendimas šiuo atveju, leidžiantis išvengti papildomų architektūriškai negražių ir nereikalingų atramų ir sustiprinimų. Taigi pagrindinė priežastis – estetika.

Papasakok apie dar vieną Kaunui svarbų statinį – krepšinio namus (architektų studija „G. Natkevičius ir partneriai“). Sudėtingas laužytas pastato fasadas, skulptūriška forma ir daug didelių vitrinų turbūt irgi turėjo savų inžinerinių iššūkių?

Kadangi pastate buvo nutarta palikti visas konstrukcijas atviras, neuždengti apdailomis,vadinasi kiekvienas konstrukcinis mazgas turėjo būti estetiškas, o ne tik funkcionalus. Dėl pastato aukštingumo apribojimų suprojektavome kompozitinę betoninę perdangą, kurios viduje buvo išvedžiota didžioji dalis inžinerinių sistemų, todėl mes nematome jokių kabelių ir vamzdynų, tik gražią betono perdangą. Statinio mastelis yra sąlyginai mažas, todėl buvo laiko ir galimybių apgalvoti kiekvieną vietą. Kadangi niekas nebus uždengta ir kiekvienas elementas bus matomas, reikėjo netradicinių konstrukcinių sprendinių, kad pastato architektūrinė estetika nenukentėtų. Tai ir buvo pagrindinė užduotis, kuri buvo tikrai įdomi ir gavosi labai geras rezultatas. Jautėsi, kad pavyko bendras komandinis architektų, inžinierių ir konstruktorių darbas. Šis objektas yra vienas mano mėgstamiausių.

Architektai turbūt dažniausiai prašo, kad visos konstukcijos būtų plonos, lengvos ir nematomos. Kokie dar pageidavimai pasitaiko?

Taip, visada reikia, kad viskas būtų labai plona, kad būtų kuo mažiau vizualiai trukdančių elementų. Rodomi Pinteresto pavyzdžiai visuomet būna iš šiltų kraštų, kur nėra nei sniego, nei peršalimo. Viename name, kur tiek išorės, tiek vidaus apdaila yra betonas, buvo visu perimetru suprojektuotos nemažos konsolės. Šiltuose kraštuose tai labai lengvai pasiekiama. Nėra sudėtinga pakabinti 3-4 metrų konsolę, tačiau ją apšiltinus, betonas pasislepia. Tuomet buvo naudojami specialūs termo elementai, tam kad sukurtume gryno betono plonomis briaunomis įspūdį.

Mokslo salą projektavusi ispanų ir australų architektų komanda taip pat norėjo itin plonų kolonų, o mes juos supažindinome su sniego apkrovomis. Taip pat ir individualioje statyboje, dažnai reikia suvesti kampus į nulį, kad nebūtų jokio storio.

Iššūkis būna ir tada, kai pastatas paliekamas be jokių apdailų. Tuomet nei architektas, nei konstruktorius, nei statybininkas neturi galimybės suklysti. Kai inžinerinės sistemos, elektros rozetės ir kiti elementai integruojami į betoną, viską reikia iki smulkmenų apgalvoti iš anksto. Nes savo klaidų negalėsi užglaistyti, uždažyti ar paslėpti po gipso kartonu.

Bet apskritai manau, kad architektai dar per mažai reikalauja ☺

Kaip suprantu, šie tavo išvardinti dalykai dažnai naudojami gyvenamojoje statyboje. Prabangus gyvenamasis namas - ne mažesnis iššūkis negu didžiulis muziejus?

Kiek man tenka susidurti, taip - brangesnio lygio individualioje statyboje paprastas 200-300 kvadratinių metrų statinys tampa kompleksišku projektu, kuriame telpa visi įmanomi sudėtingi mazgai. Suprojektuoti individualų namą prireikia tiek pat žinių ir pastangų kaip ir didelį objektą.

Kalbi apie individualius namus, kur nestandartinės architekto idėjos įgyvendinimas tampa ne lengvesniu projektu negu Krepšinio namai ar Mokslo sala. Bet dažniausiai gyvenamąjį namą įsivaizduojame kaip keturias sienas ir stogą. Galbūt tokį statybininkas ir be konstruktoriaus žinotų, kaip pastatyti?

Paprastam namui, kuriame naudojami standartinio dydžio langai ir gegnių stogas, konstruktoriaus galėtų ir nereikėti. Aš netgi pageidaučiau, kad nereikėtų, nes tai toks projektas, kur tikrai niekada niekas nesugrius, o estetikos ar išskirtinių sprendimų greičiausiai niekas neįvertins. Toks projektas - tai ne inžinerinis iššūkis, o formalumas.

Būna tokių projektų, kur vyksta kova tarp architekto, konstruktoriaus ir rangovo. Taip atsitinka, kadangi rangovas, įpratęs prie tos paprastos statybos, gauna nestandartinį jam projektą. Tada vietoj to, kad darytų taip, kaip įpratęs, supranta, kad reikia skaityti brėžinį, klausytis, bendradarbiauti su kitais projekto dalyviais. Jis pirmą kartą įbrenda į nekomfortabilią zoną, kur kažko nežino, kažką daro pirmą kartą. Tuomet jis būna priverstas keistis, mokytis ir tobulėti. Iš pradinės konfliktinės situacijos vėliau dažnai atsiranda tarpusavio supratimas ir pagarba.

Atsakant į klausimą - paprastai statybai konstruktoriaus nereikia, o sudėtingesnei architektūrai jis privalomas. Bet taip pat reikia, kad namą statytų panašaus mąstymo rangovas. Smagu, kad tokių pasitaiko sutikti vis dažniau.

Kokius geros ir konstrukciškai sudėtingos architektūros pavyzdžius Lietuvoje galėtum paminėti?

Vilkaviškio autobusų stotis paliko labai gerą įspūdį. Atrodo, kad visas pastato konstruktyvas išeksponuotas, matai monolitinį betoną, bet tuo pačiu supranti, kad pastatas pritaikytas Lietuvos klimatui ir yra termiškai efektyvus. Žinai, kad inžineriniai sprendimai egzistuoja, bet jų iš pirmo žvilgsnio nesimato.

MO muziejus turbūt įdomiausias pastatas iš to, kas matyta Lietuvoje. Iškąstos kabančios aštrios pastato dalys ir konsolės proporcijos atrodo prieštarauja fizikos dėsniams. Buvau pristatyme, kur dalyvavo daug srities profesionalų ir pats pastato konstruktorius Audrius Ražaitis. Buvo įdomu išgirsti jo mintis ir idėjas, padėjusias įgyvendinti ypatingai sudėtingą architektų užduotį.

Kiek tavo darbe yra tiksliųjų mokslų ir kiek kūrybos?

Privalai puikiai išmanyti inžinerijos mokslą. Kai žinai, kad dėsniai kartojasi, matai, kad suskaičiuoti dalykai veikia, įgauni pasitikėjimo. Tada ieškai, kaip padaryti sprendimą ekonomišką ir efektyvų. O tuomet jau gali atsipalaiduoti ir pradėti ieškoti kūrybinių sprendimų ir estetinės išraiškos. Kai būni įsitikinęs, kad pastatas stovės, gali leisti sau kažką pasukti, pakreivinti, išploninti, išimti koloną. Čia ir atsiranda ta kūrybinė aistra. Pridėlioti kolonų gali visi, bet atrasti kitokį sprendimą žymiai įdomiau.

Mums, architektams, projektavime įdomiausias yra eskizavimo ir idėjos išgryninimo etapas. Tu taip pat minėjai, kad eskizuoji prieš pradėdamas skaičiuoti. Ar tai ir yra tavo darbo ašis, tai kas labiausiai kabina?

Taip, iš to kyla didžiausias pasitenkinimas ir savirealizacija. Pradėdamas dirbti prie naujo objekto dar nesi tikras, kas gausis, bet pasirenki kelią, kuriuo eisi. Iš ranka braižytų eskizų išsigrynini idėją ir pamatai, į ką tai virsta. Pirmą etapą nukeliauji piešdamas ranka ir modeliuodamas, o tada visa tai įvelkama į skaičiavimus. Finale, kai skaičiavimai patvirtina knygose ir reglamentuose parašytas teorijas, gaunamas galutinis rezultatas.

Projektuodamas sudėtingus pastatus, konstruktorius prisiima didžiulę atsakomybę. Minėjai, kad kažkuriuo projektavimo metu ateina suvokimas, kad pastatas stovės. Gal gali plačiau papasakoti, kaip ateina tas tikrumo jausmas?

Iš eskizavimo stadijos perėjus į skaičiavimus ir tikrinimą, reikia pasirinkti kryptį, o tai taip pat yra tam tikra rizika. Tą patį dalyką gali suprojektuoti remdamasis vienokia ar kitokia metodika. Projektavime esi įspraustas į normomis ir reglamentais reguliuojamus rėmus, nes savo skaičiavimus turi apsiginti prieš ekspertus. Praėjus visą šį kelią, tampi ramesnis, žinai, kad visi inžineriniai skaičiavimai atlikti teisingai. Aišku, būna situacijų, kurios knygose neaprašytos - todėl tik tada, kai pastato konstrukcijos sumontuojamos, realiai pamatai, kad griūties nėra.

Tradiciškai, suprojektavus ir pastačius tiltą, jo išbandymui ant viršaus suvažiuoja daug sunkvežimių, o po apačia fotografuojasi statybininkas ir projektuotojas. Darysime ir mes su Gintautu Natkevičiumi tokią nuotrauką po disku ☺